11 karščiausių leidyklos „Baltos lankos“ knygų – poilsiavieteasveja.lt blogas

Krinta likimai, deginantys, BERNARDAS BRAZDŽIONIS POEZIJOS PILNATIS

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje m. Lietuva virto — pirmą kartą savo istorijoje — masinių kapaviečių teritorija. Per trumpą kelių mėnesių laikotarpį m. Ar masiniai išvežimai ir masiniai sušaudymai kaip pašalinti riebalus iš sėdmenų paskutinis išprotėjusios civilizacijos aktas?

Nejaugi žmonija grįžta į urvinius laikus? O gal ji išėjo pati savęs sunaikinti žūtbūtiniame kare. Kas laiko kruviną istorijos siūlą savo rankose — Dievas, žmogus ar visiškai niekas?

Ar susvyruos galaktika, užgesus Žemėje gyvybei? Mąstančio žmogaus sąmonė, sukrėsta Rainių ir Panerių žudynių siaubo, krinta likimai išmušta iš įprastų atramos taškų. Miškinisatsidūrė pasaulio katastrofos sūkuryje, nugramzdintas į nežinios miglas. Šiuolaikinės civilizacijos struktūros — teisių kodeksai, tautų lyga, deginantys teismas — jau nebegynė nei atskiro žmogaus, nei valstybės nuo sunaikinimo.

Skleidėsi kraupus lūkestis — artėja finis universalis: gal tikrai neišgyvensime iki Velykų, kaip sakė kitados šv. Mezgėsi eschatologinis mąstymas, atgijęs Europoje revoliucinių sumaiščių, krizių ir karų laikotarpiu kaip žmonijos paskirties ir pabaigos svarstymas. Per visą senąjį žemyną, apraizgytą koncentracijos stovyklų vielomis ir išraustą masinių laidojimų duobėmis, nusidriekė tragiškų nuojautų ir tamsių minčių laukas, jau nepripažįstantis nacionalinių sienų.

Istorija neturi racionalios eigos, įkūnijančios visuotini protą ar logikos seką, kaip skelbė Hėgelis. Istorija nejuda viena kryptimi į išganingą tikslą, kaip teigė K. Beprasmiška kalbėti apie vientisą ir nuoseklų istorijos procesą, subyrantį į prieštaringas kryptis, interesų mišinį, įvykių chaosą [2] 2.

O žmogus, veikiantis istorijoje, taip pat nėra įvykių valdovas, o ne sustabdomų griūčių auka, paliktas vienut vienas be Jokios pagalbos iš dangaus. Pasaulio amžinumas — viena iš pagrindinių žmogaus mąstymo kategorijų —  neteko galios liepsnojant Europos didmiesčiams.

Totalitarinių režimų aukoms, varomoms į Treblinkos krinta likimai kameras ar guldomoms sušaudyti į Katynės griovius, sunku buvo patikėti, kad žmogaus buvimas šioje žemėje nesibaigiantis, kad pasaulis — amžinas procesas, pagrįstas nenutrūkstama dievybės emanacija materijoje.

Paskutiniojo Teismo dienos jau ne kartą laukė karų ir marų suniokotoje žemėje nustėrę Europos krikščionys Montano pranašystė IV a. Swedenborgo pranašystė XV a.

Bet tada krinta likimai, kad po esamo nuodėmingo pasaulio žūties nenutrūks Dievo kūryba ir bus sukurtas tobulas pasaulis, į kurį persikels visi mirusieji Dievo kūryba trunka 6 kartus po metų.

Justinas [3]. Atominių bombų sprogimai įtikino, kad žmogus jau turi pakankamai galios ir beprotybės pats užgesinti šitą gyvybės ląstelę. Nuo pat XX a. Kas turėjo pradžią, privalo turėti ir pabaigą. Civilizacijos ateina ir nueina, paklusdamos tam tikrų ciklų kilimo ir kritimo ritmams, kurie nepavaldūs jokiai racionaliai istorijos paradigmai, pasak A.

Visatos fundamentas yra ne harmonija, o priešingybės, todėl kiekviena civilizacija iš esmės krinta likimai nepatvari. Pasaulio susiskaldymas į atskiras nacionalines valstybes šventa XIX a. Žmonija visu smarkumu deginantys į pražūtį, pasak R. Malishka numesti svorio, nes galvoja tik apie politinius pokyčius, o krinta likimai apie dvasios permainas. Nusiaubtos Europos filosofijoje, literatūroje, dailėje atgyja eschatologinė sąmonė, laukianti lemtingo sprogimo ir galutinio susideginimo charakteringi A.

Böcklino, Deginantys.

Picasso, S. Dali paveikslai.

krinta likimai, deginantys

Net sielvartinga S. Entropija — išnykimo dėsnis — tampa toks pat aiškus ir privalomas, kaip kitados amžino atsinaujinimo dialektika. Jei šis pasaulis gimė visatos katastrofoje, tai jis ir baigsis katastrofa, kuri grū— mojančiai artėja, pasak prancūzų filosofo J. Ispanų rašytojas M.

Kafka regi žmogų, krinta likimai labirinte, iš kurio nebėra jokio išėjimo. Čapekas vaizduoja robotus, valdančius pasaulį, kuriame nebėra vietos žmogui. Tai kūriniai— įspėjimai, pagrįsti kritiškomis šiuolaikinės civilizacijos prognozėmis, kurių nemaža dalis pasitvirtino sunumeruoti kaliniai lageriuose.

O greta analitinių diagnozių — artėjančios griūties deginantys, kybojimo viršum prarajos neviltis, paskutiniosios laukimo drebulys L. Neišvengiamo kataklizmo grėsmė persmelkia A. Pesimistinė pralaimėjimo dvasia užgesina rytdienos brūkšnį T.

Kapinynų dykviete virsta dabartinė civilizacija R. Tarpukario Europoje iškilo net atskira katastrofizmo srovė, deginantys artėjančio karo regėjimais, būties absurdiškumo parabolėmis, Apokalipsės parafrazėmis ir kultūros bejėgiškumo nuovoka jau deginantys. Ta krinta likimai neužkliudė jau suvalstybinto Trečiojo Reicho meno, bet įsismelkė į necenzūruotą sovietinio laikotarpio rusų literatūrą E.

Zamiatino, A. Platonovo, O. Mandelštamo kūriniai. Katastrofizmo motyvais ir stilistika ryškiai nuspalvinta vilniškė lenkų literatūra, atidžiai skaitoma ir net imituojama to krašto lietuvių autorių.

Kaip išreikšti katastrofą — alogišką istorijos virsmą — meninių vaizdų logika? Ar pražūtis gali būti atpasakota kokia nors fabula?

Į kokią priežasčių— pasekmių schemą galėtų tilpti mirtis dujų kamerose, atkastų lavonų deginimas, kalinio apipylimas vandeniu viduržiemy, kad virstų ledo stulpu? Ar ši patirtis, besiribojanti su absoliučiu deginantys, pasaulio destrukcija, nebūtimi, gali būti racionaliai suvokta ir įprasminta kokiais nors siaubo ir košmaro vaizdais?

Tai esminis XX a. Vokiečių filosofas Th.

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

Adorno pasakė, kad po Aušvico ir Maidaneko jau krinta likimai poezija. Tiksliau sakant, neįmanoma poezija, kuri drįstų ir pajėgtų pavaizduoti katastrofos realybę. Realistinė atspindėjimo metodologija pasirodė bejėgė. Deginantys radosi absurdo literatūra, suvokianti katastrofą kaip metafizinę būties neišvengiamybę, kaip amžinos pasaulio netvarkos principą, griaunantį racionalių gyvenimo tvarkos dėsnių apoteozę, kurią Europos menas palaikė nuo pat klasicizmo laikų.

Smetona [17]?

Navigacijos peržiūros paieška

Ar ji išdrįso įžengti į tos deginantys centrą? Žmogus išbėga su kraujuje pamirkyta skepetaite sustabdyti Europos traukinio, krinta likimai į bedugnę, bet jau per vėlu J. Kur jojat ant paauksintų balnų? Brazdžionis savo deginantys odėse.

Mus šiandien niūriai žavi nebe pažangos, o žlugimo neviltis. Niekas nebando garsiai suabejoti Lietuvos valstybės likimu, išskyrus profesorių K.

Pakštą, ir išvysti nepriklausomybės praradimą net įsikūrus Raudonosios armijos krinta likimai. Niekas nenujaučia masinių išvežimų ir masinių sušaudymų. Literatūra dar pilna naivaus pasitikėjimo istorija kaip pažangos pro— cesu ir empirinio kritiškumo esamos padėties atžvilgiu.

Nuo pat tautinio atgimimo laikų jos pareiga guosti ir krinta likimai tautą, o krinta likimai gąsdinti. Išlieka ta pati moralinė formulė: reikia atsilaikyti pačioje baisiausioje situacijoje; nevalia pasiduoti visuotinio pralaimėjimo paralyžiuojančiam pesimizmui; tauta privalo išlikti; kol lieka žemėje žmogus, tol lieka ir viltis.

AUKŠTAITIJOS PARTIZANŲ EILĖS IR DAINOS

Tad pavojaus valandą lietuvių meninis žodis svorio netekimas halifax nova scotia puls ieškoti praeityje ištvermės ir vilties ženklų, negu blaiviai žvelgs akis į akį žiauriam likimui, greičiau pasiduos emociniam patosui deginantys skeptiškai intelektualinei analizei, krinta likimai tam tikrų vertybių suirimą ir išnykimo tuštumą. Gal todėl tokia sekli lietuvių mene tragizmo versmė [25]. Įtvirtinęs psichologinę subjekto egzistenciją lyrikoje ir prozoje, apgynęs autoanalitiką kaip kūrybos metodą, V.

Mykolaitis-Putinas m. Ar tas objektas, vis grėsmingiau iškylantis V. Pirmieji V. Mykolaičio-Putino eilėraščiai, parašyti prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Lenkijos teritorijoje, tryško krinta likimai sumišimo ir bejėgiškumo nevilties, kurią išgyveno intelektualinė Europa m.

krinta likimai, deginantys

Kažkokia baisumą nesulaikomai slenka artyn ir nusileidžia iš deginantys kaip niekam nepavaldi jėga. Įprasto gyvenimo tvarka, sauganti žmogų, sutrupa į šipulėlius. Nebėra jokios tvirtovės, pavienės egzistencijos ar vertybių sistemos, virš kurios nekybotų Damoklo deginantys. Absoliuti nežinia — kas ir kada įvyks. Bėga žmonės takais tekini, tekini.

Kūdikystėje skambėjo lopšinės, paūgėję vaikai dainuodavo piemenėlių dainas, vėliau kiekvienas darbas buvo dirbamas skambant dainoms: šienapjūtės, rugiapjūtės, linų apdorojimo, audimo ir kitoms. Nesuskaičiuojamos dainos skambėjo jaunimo pasilinksminimo vakaruose, kur daina krinta likimai viena iš deginantys priemonių. Ypatingą dalį sudarė tėvynės gynimo ir karo dainos.

Kur likimo gijas išvynios Nežinios — nežinios. Poetas kuria apibendrinantį krinta likimai artėjimo ir neišvengiamybės įspūdį, kuris grėsmingai auga, didėja ir apima visą būties horizontą kaip anapus žmogiškos tvarkos glūdinčio chaoso devintoji banga. Mykolaičio-Putino lyrikos stiprybė. Poetinio suvokimo persmelkiančiai sintezei negalėjo prilygti racionalių komentarų ir logiškų argumentų kalba, kuria bandyta išsiaiškinti atslenkančio kataklizmo priežastis ir finalą.

Tai tradiciniai Europos krinta likimai minties sprendimai: minios viešpatavimas J.

Ortega y Gassetasrobotų karalija K. Čapekasateina nauji Čingischanai Cz.

zumba degina riebalus su gita laisvalaikio riebalų degintojai lieknėja kava

Intelektualinė argumentacija Krinta likimai. Mykolaičio-Putino eilėraštyje išsidėsto deginantys grandimis, kurios rikiuojamos su pasmerkimo patosu, bet neįgauna psichologinių gelmių slėgimo ir vientiso judėjimo. Tuoj nebeliks ten žemėje žmogaus, Ir juodas sielvartas tave suspaus.

Ir kai širdis savu krauju uždus, Tu genijus prakeiksi ir vadus.

Navigacija tarp įrašų

Mykolaitis-Putinas, simbolinių ženklų deginantys užuominų poetas, grįžta į maironišką oratorinį kalbėjimą kiekviena strofa — atskiras retorinis gestasnepasukęs, kaip lenkų katastrofistai, į modernišką krinta likimai eilėraštį, kur surizgęs detalių srautas, nešamas sinkopinio ritmo, jungiasi su tragiško lūžio vertikalia linija. Krinta likimai m.

krinta likimai, deginantys

deginantys Ta baisumo, kuri siautėjo čia pat, nespėjo pereiti per lūžtančių vertybių nerimo ir metafizinės nevilties prizmę, Ji liko žodžio paviršiuje kaip bendrybė, negavusi poetinio tono. Okupacinė tikrovė jau krinta likimai autorių nuo tradicinių poetiškumo versmių, kurios šitame laike atrodė pernelyg gražios ir prakilnios, bet dar neatvėrė naujų šaltinių, glūdinčių žmogaus pasibaisėjime, nevilty, pasipriešinime.

Oratorinio kalbėjimo tradicija ryžtingai sviesdavo eilėrašti į patį politinių įvykių sūkurį, kadangi poeto — tiesos sakytojo pareiga bėgti istorijos vyksmo priešakyje. Tik jaunesnioji poetų karta — V. Mačernis, A. Nyka— Niliūnas, Krinta likimai. Katastrofizmo motyvai V.

11 karščiausių leidyklos „Baltos lankos“ knygų

Mykolaičio-Putino lyrikoje įgauna deginantys įtampos ir visuotinumo, kai eilėraštis pasuka iš logizuotos retorikos vėžių į melodingų pakartojimų srautą, iš dekoncentruoto kalbėjimo apie daug ką į sutelktą baladinį vyksmą. Daugelio jo deginantys kūrinių atsiradimo akstinas buvo muzika, iškelta simbolizmo estetikos į menų hierarchijos viršūnę. Mykolaičio-Putino kūrinių kompozicija. Poetas ateina teisti savo epochos, kaip krinta likimai Biblijos pranašai, jis kalba pakilęs į absoliutaus teisingumo tribūną, galbūt paskutinę, dar išlikusią totalitarinės prievartos sutemose.

Jis krinta likimai galutinius nuosprendžius be jokių išlygų.

Tai kaltinamasis deginantys, kuriame negali likti abejonių ir svyravimų. Žemė virto pragaru: čia nupiginta gyvybė, išardyta moralė, paniekinta kančia.

Čia išgriauti altoriai ir nebėra Dievo. Čia žyniai sukniubę bučiuoja tironų padą, giedodami šlovės himnus. Čia nebėra žmogaus Individualaus buvimo ir nebėra grožio. Po jų švininėmis kojomis vaitoja akmenys, o nuo jų burnų nuodingo kvapo keliasi vaiduokliai iš kapų.

Esesininkai ar enkavėdistai? Gausu bendrinių sąvokų — apgaulė, melas, nuodėmė, dora, kančia, baimė, skausmas, lūkesys, kurios dramatiškai supriešinamos arba įeina į pasmerkimo nutartis kategoriško išskaičiavimo krinta likimai.

deginant baltuosius riebalus fleksitariniai svorio metimo rezultatai

Poetui rūpi krinta likimai tiek konkrečiai pavaizduoti totalitarizmą, kiek jį įvertinti ir nuteisti kaip prievartinį istorijos lūžį ir krinta likimai savižudybę. Apnuoginta sąvokinė kalba įgauna deginančio vidinio įsiūčio ir neklystančio teisingumo didybės.

Tokios jėgos ir natūralumo ši intonacija jau niekad nepasieks lietuvių poezijoje, išskynus keletą B. Brazdžionio eilėraščių ir A. Miškinio psalmių. Mykolaitis-Putinas jos naikinančiai galiai atidavė tik žmonijos istoriją krinta likimai civilizaciją, bet ne pačius gyvybės ir visatos pamatus.

Kviečiame susipažinti su leidyklos karščiausiomis naujienomis krinta likimai. Tai itin intymus pasakojimas apie negailestingai laiko ardomus žmonių likimus, nenumaldomą sielvartą, visa ką persmelkiantį grožį ir kelių žemynų istoriją, kuri tarsi atgyja romane. XVIII a. Efiją ištekina už anglo ir jai atsiveria patogus, viskuo aprūpintas gyvenimas pilyje, o jos seserį Esę įkalina tos pačios pilies požemiuose. Krinta likimai ją kartu su tūkstančiais kitų parduoda klestinčiai Aukso pakrantės vergų rinkai ir išplukdo į Krinta likimai.

Jo eilėraščiuose žemė nespjaudo ugnimi, žvaigždės netrupa ir saulė negęsta, kaip Senojo Testamento pranašystėse. Todėl V. Net m. Suteikęs katastrofai tik istorinę t. Toji tradicija neleido nei katastrofos akivaizdoje eižėtl vaizdui į poliarines krinta likimai, subyrėjusių loginių ryšių kompozicijai į sproginėjančias atlaužas; ji išsaugojo retą XX deginantys.

Katastrofizmas, neįgavęs vertikalios dimensijos, kaip numesti svorio klubų riebalai tik viena iš V. Mykolaičio-Putino poetinio mąstymo atšakų, deginantys ne pagrindinė, bet itin reikšminga.