Ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio. Шарон Сала, Žūtbūtinė medžioklė – читать онлайн полностью – ЛитРес

Gal aš per daug klausinėju, gal neįmanoma iki paskutinio siūlelio apnuoginti sielą, tačiau tai labai svarbu Prisimink, mokytojau, kokia tai buvo diena, kai tu atsisveikinai su vaikyste. Gal tai buvo - ieji?

Kažkur ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio vyko kautynės, girdėjosi šaudant, o kai šūvių trenksmas aprimo, tu nuvažiavai į Obelius ir Ne į stribus pasižiūrėti sustojai: stribo vardas amžinai liks prakeiktas, juoda nenuplaunama dėme pažymėtas.

Sustojai, nes Smilkinyje kulkos pramušta žymė, išplėštas pakaušis, ant žolės tamsaus sukrešėjusio kraujo klanas. Ir atmerktos žuvusiojo akys, mėlynos mėlynos, tokio mėlynumo, kad pamatęs jau neužmirši.

Nebuvo kam mėlynų akių užspausti, gal todėl jos ir šiandien mokytojo prisiminimuose atmerktos, žiūri ir klausia: už ką? Kam mus žudote? Kam prireikė mūsų mirties?

Kas tą atminimą išdildys? Laikas - bejėgis.

Sugrįžai namo jau ne vaikas, ir mama tai tuoj pat pastebėjo. Motinos visada viską pirmosios pamato ir nujaučia. Ko liūdnas?

Kaimynė matė Tik kas motinos skausmą supras? Gal jis vienintelis buvo, gal šalia jo tikėjosi senatvės sulaukti? O dabar net atsisveikinti negali, akių užspausti neleista O tikriausiai žino motina, kur jis guli Paskui vos ne kasdien mėtėsi miestelių gatvėse nukautųjų lavonai, kartais prie jų nualpdavo motinos ar žmonos, bet neišdrįsdavo išsiduoti, jog savąjį atpažino. Už neatsargų žvilgsnį į nukautąjį, už pratrūkusią raudą, už paslapčia atneštą gėlę prie žuvusiojo - grėsė Sibiro ledynai ir bado mirtis.

Išėjo tavo vaikystė, Andriau, net neviešėjusi, kiek jai skirta buvo, išėjo, palydėta negyvų ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio akių žvilgsnio, ir atėjo apsisprendimas - protestas smurtui, gilus susimąstymas, būtinybė kovoti, visomis valios jėgomis priešintis prievartai.

Mažasis didvyri, gerasis berniuk, kaip tave vadindavo partizanai, tu nieko nenužudei, nesužeidei, net į mūsų tautos budelius nesitaikei ginklu, tu tik buvai pasiryžęs mirti, jeigu prireiks, tu tik ne vieną kartą ir ne vienam žmogui tais baisiais metais išgelbėjai gyvybę, svorio netekimas polokwane negalvodamas apie tave tykančius pavojus, nors gerai žinojai, kas būtų, jeigu Mažasis romantike, svajojęs turėti žirgą su besiplaikstančiais vėjyje karčiais, kas tave, šešiolikmetį, patraukė partizanų keliais, mirtimi alsuojančiais, kas išlaikė didžiausių dvasinio teroro išbandymų nepalaužtą ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio Kas buvo tavo mokytojai, mokytojau?

Kas tave mokė meilės Tėvynei, pasipriešinimo blogiui ir smurtui, kas tave šešioliktąjį pavasarį atvedė į partizanų būrį? Nors ir nelengva, prisimink, mokytojau, kuo gyveno tavo kaimas, tavo tauta, kai tave pašaukė pirmasis jaunystės pavasaris. Tavo gimtinė su svyruokliais beržais, mėlynais ežerais, su upelių slėniais, tavo Tėvynės žemė, kadaise permirkusi sukilėlių krauju, išvaikščiota knygnešių, dabar gėrė, neįstengė sugerti partizanų kraujo, motinų ašarų Kokia heroika bebūtų apgaubta mirtis, man, kaip ir kiekvienai moteriai, pačios gamtos pašauktai gyvybę ir džiaugsmą teikti žemei, - rašyti apie mirtį ypač sunku.

Prisipažinsiu - ne tik sunku, aš nemoku rašyti apie mirtį. Teatleidžia man skaitytojas, jeigu aš nekalbėsiu apie ją dailiais žodžiais, nes galiu tik prakeikti tuos, kurie nešė ir neša mirtį Lietuvon, kurie paliko mūsų kaimuose tūkstančius našlių, savo mylimuosius apraudojusių merginų, tuos, dėl kurių kaltės negimė, neatėjo į mano tautos gyvenimą tūkstančiai širdžių, nes tie negimę ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio žuvo drauge su gal 30 tūkstančių partizanų, Lietuvos vyrų, nespėjusių sukurti šeimų, nepakylėjusių ant stiprių vyriškų rankų savųjų mažylių.

Tad šią minutę ir aš drauge su motinomis, akis išverkusiomis sūnums žuvus, drauge su išniekintomis, kareivių išprievartautomis merginomis, net jeigu prievartautojų seniai nebėra gyvųjų tarpe - turbūt galėčiau prakeikti atėjūnus, kuriems maža savo didžiulių žemės plotų, kuriems niekada nieko nebus gana Aš moteris ir nenoriu kalbėti apie mirtį, nors ji ir buvo nuolatinė partizanų palydovė, bet aš privalau skaitytojui pasakoti apie mano tautos skausmo dienas.

Baltai nuklojo žemę ųjų sausis. Rokiškio rajone, Kriaunų apylinkėje, Baršėnų kaimo kryžkelėje, karinis dalinys apsupo būrį partizanų.

Okupantai turėjo tikslą -kuo daugiau partizanų gyvų paimti, partizanai - kuo daugiau gyvybių išsaugoti. Vienintelis laisvas iš apsupimo kelias partizanams tebuvo Sartų ežeras.

Pražūtingas kelias. Eiti atviru ledu be jokios priedangos, vadinasi, eiti į pačią mirtį.

Puikūs Sharon Sala romanai pavergė viso pasaulio skaitytojų širdis. Jos kūryba neretai lyginama su Noros Roberts dėl panašaus rašymo stiliaus ir vyraujančio įtempto siužeto. Sharon Sala gyvena Oklahomoje.

Tačiau kitos išeities nebuvo. Jų buvo keturiolika, šeši pasiliko dengti bendražygių, kad tie išliktų gyvi. Šios kautynės reiškė - būti ar nebūti partizanų būriui. Tiems, kurie liko ir neleido kareiviams vytis partizanų, mūšis reiškė tik viena - mirti su ginklu rankoje, paskutinį šovinį pasilikus sau.

Vyrai traukėsi per ežerą į kitą pusę, ten juos saugiai ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio miškas.

Kautynės tęsėsi keletą valandų. Kareiviai žūtbūt stengėsi nors vieną kovotoją paimti gyvą. Ar susimąstome mes, gyvieji, ką reiškia paskutinis šovinys, kas tai yra iš tikrųjų? Galbūt tai paskutinis žvilgsnis į tėviškės dangų, saulę ar žvaigždes ir paskutinis klausimas - už ką svorio netekusios moterys žudai? Žuvo ir tie šeši partizanai, dengę bičiulių atsitraukimą ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio ežerą.

Žuvo ant ežero ledo besitraukiantis, mirtinai išvargęs, sužeistas Bronius Gražys. Ilgiausiai išsilaikė, gindamas būrio draugus, Juozas Pūslys, susisprogdinęs granata, kai pamatė, jog iŠ visų pusių apsuptas.

Vienas iš partizanų sužeistas bandė pasislėpti kaimiečio daržinėje. Jį pastebėję, rusų kareiviai padegė daržinę, tikėdamiesi, kad partizanas bėgs iš ugnies. Tačiau jis pasirinko pagonišką mirtį ugnyje. Septynis žuvusius suvertė į vieną duobę Kriaunų kapinėse prie tvoros.

Kariškiai, pasikvietę į pagalbą du lėktuvus, dar ilgai persekiojo pasitraukusius. Kulkosvaidžiais iš lėktuvų kapojo mišką.

Knygoje paaiškės, kodėl Fabianas Riskas su šeima nusprendė palikti Stokholmą ir pradėti naują gyvenimą gimtajame Risko miestelyje. Bet tai — tik papildoma teigiamybė. Pagrindinis siužetas yra visiškai autonomiškas.

Verkė, dejavo pušys, kulkų nukirstomis viršūnėmis, raudojo vėjas virš ežero, juodą negandą pranašavo Lietuvai dangus. Galima įvairiai vertinti tas nelygias kautynes šiandien, galima ir nuvertinti, jeigu užmiršime, kaip sunku būdavo partizanams, dažnai net nežinantiems, su kuo jiems teks kautis, kas jų tyko kelyje - amžinai girti stribai ar gerai ginkluota rusų kareivių pasala?

Vertink, skaitytojau, jeigu jauti turintis ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio, o aš -moteris ir galiu tik liūdėti, kad septyniems vyrams, su kuriais ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio iš mokytojo pasakojimų, buvo labai nelengva paskutinė kelionė į nebūtį Buvo ųjų sausio vidurys. Želmeniškių ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio netoli Salako sustojo poilsio partizanų būrys, vadovaujamas Mingailos, tikroji pavardė - Mamertas Laurinavičius.

Kaimas buvo tarp miškų, retai čia kas užklysdavo, buvo saugu ir ramu. Išvargę partizanai kuris prausėsi, kuris šį tą užkandęs nuvirto miegoti. Tik einantis sargybą pro verandos langą ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio ir taisėsi batus: siuvo, lopė ir spėliojo, kiek jie dar tarnaus, kiek kelių teks nueiti?

Sargybinis ir pamatė keliuku atskubančią moterį. Atėjusioji perspėjo, jog kaime pasirodė stribai.

Ką valgo vienuoliai? Visas meniu. Geriausias būdas numesti svorio

Beje, tuo metu partizanai dar nebijojo stribų, nes ir šie atviron kovon nesiveržė, tik iš pasalų, tik klasta, tik prieš beginklius ranką keldavo. Nenorim žudyti nei kariauti. Išėjo moteriškė taip ir nesupratusi, kokią klaidą ji padarė: į kaimą atėjo ne stribai, o didžiulis rusų armijos dalinys. Paskui žmonės kalbėjo, jog gal apie ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio kareivių praėję pro kaimą.

Ne gaujos pagiriojančių stribų būta, o kur kas didesnio pavojaus, tačiau šitą partizanai suprato per vėlai, tik tada, kai patys pamatė artėjančius prie namo rusų kareivius. Budintis davė signalą draugams - šovė. Iš visų pusių į vienišą šūvį atsakė kareivių automatai.

Apsuptame kaime užvirė nelygios kautynės. Netikėtai užklupti partizanai gynėsi, išsilaikė iki pietų, tik nedaugeliui pavyko prasimušti, atsitraukti.

Tada neteko 24 partizanų.

Medžiotojams apie medžioklę (1)

Tai buvo skaudi pamoka ne tik šitam partizanų būriui, bet ir visiems, kovojantiems, drįstantiems pasipriešinti gerai nežinant, su kuo teks susiremti, ar pernelyg pasitikintiems savo jėgomis.

Būta daug aukų, bet baisiausia, kas gali būti, žmonių laukė po kautynių.

• Didėja medžiagų apykaita degina riebalus
• Įkurtas prof.
• Шарон Сала, Žūtbūtinė medžioklė – читать онлайн полностью – ЛитРес
• Pirkite šią knygą Diskusija Kažkokia nesąmonė parašyta.

Prasidėjo tikra vampyrų puota kaime: kareiviai krėtė, plėšė visą kaimą, kiekvienoje troboje liko kruvinos dėmės, iš kiekvienų langų sklido moterų verksmas. Bet ir tai dar nebuvo baisybių pabaiga. Greičiau preliudas į tikrąjį siaubą, kokį ne kiekvienai šios žemės tautai teko patirti Žuvusius partizanus rusų kareiviai išrengė nuogai, Čia pat matavosi jų nurengtus rūbus, batus. Grįžę iš kaimo po kratos, kareiviai atsivarė jaunas septyniolikos-dvidešimties metų merginas.

Gal ir įmanoma būtų aprašyti ir apsakyti, kaip iš jų ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio tyčiojamasi, tik ar pajėgs visa tai skaityti skaitytojas? Tai buvo kur kas baisiau už patį baisiausią sapną. Mokytojui Andriui Dručkui apie visa tai parašė ir papasakojo tuo metu buvusi septyniolikmetė mergina, kuriai teko išgyventi tas siaubingas valandas, rusų kareivių patyčias, kuri ten neteko savo mylimojo - kaimo mokytojo Jono Čeponio. Moteris nesisakė pavardės, nes tada buvo dar tas laikas, kai ir už žodį galėjo nukentėti kiekvienas, išdrįsęs kalbėti tiesą.

Juokdamiesi, grasindami automatais, kareiviai privertė merginas tempti nuogus kruvinus nužudytų svorio metimas per dievą kūnus į dirvono vidurį. Išbalusios, nuo kojų iki galvos susikruvinusios merginos, nematydamos per ašaras žemės po kojomis, tempė žuvusius.

Ką turėjo jausti mergaitės, per savo trumpą gyvenimėlį nemačiusios nuogo vyriškio, tempdamos kruvinus apnuogintus kūnus? Kareiviai iš jų ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio, spardė lavonus, mėtė juos ant merginų, keikė jas visokiais žodžiais Laimė, tada dar mūsų kaimas nežinojo tokių populiarių rusiškų keiksmų prasmės, be kurių šiandien daugelis jau niekaip nebegali išsiversti.

Po kruvinos orgijos visiems buvo prigrasinta nedrįsti kuo nors pridengti dirvone gulinčių nukautųjų, nemėginti jų palaidoti. Rytą lavonus išvežė į Salaką ir ten netoli koplyčios jie ilgai nuogi ir išniekinti gulėjo Tyčiotis iš mirusio?! Jokia pasaulyje tauta iki rusų okupacijos šito nedarė! Net laukinės gentys nukautuosius palikdavo mūšio lauke, leisdavo likusioms gyvoms moterims ir vyrams juos palaidoti ir apraudoti. Vienos už kitas baisesnės žudynės prislėgė sielas.

Gal ir galima būtų už daugelį negandų atleisti, gal ir galima suprasti, tačiau negalima pamiršti. Ir visa tai, ką dar šiandien mena Zarasų rajono Misinovkos kaimo seni žmonės - ne šiurpi legenda apie mėlynbarzdį, ir, žinoma, ne didvyriškas avižos geros svorio ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio išvaduotojus Viso to net pragaru nepavadinsi, nes kas kitas dar galėtų žemėje sukurti panašų pragarą, kokį jau kartą buvo okupantai sukūrę mažoje Lietuvėlėje?

Misinovkos 55 kg svorio metimas vyrukai Andriūnas ir Didžvardis, kaip ir daugelis tuo metu, slapstėsi nuo tarnybos tarybinėje armijoje.

Netoli namų jie turėjo ir slėptuvę išsikasę. Jau buvo ųjų žalias gegužis, plyšojo gegutė, skaičiuodama lietuviui ilgus, oi ilgus svorio netekimas kenner la metus. Prie to, kad būdavo išlandžiojami visi pašaliai, pasiimama iš kiekvienų namų, kas tik juose būdavo geriausia - žmonės priprato: ką padarysi -karas yra karas, sužvėrėja žmonės, bet Dar nesitikėjo, nors jau visokių baisybių buvo ir matyta, ir patirta.

Kai tuos abu vyrus surado slėptuvėje, kareiviai, matant jų artimiesiems, spardė juos ir daužė iš tvoros išluptu mietu iki sąmonės netekimo. Nualpusius surišo ir, įsimetę į sunkvežimį, išsivežė į Šapelių kaimą netoli Latvijos sienos. Gal norėta ir Šapelių žmones įbauginti, o gal kankintojui jau teikė malonumą šitai, kas žino?.

Pasninko dienos

Tik žmonės tyliai stebėjosi, negi toks jaunas ar palaimos medžiotojo žmona numetė svorio jau galėtų būti iškrypėlis? Tačiau mažiausiai žinojo, kodėl ir už ką kankinami patys kankiniai.

Šapelių kaimo moterų akyse suimtuosius mušė, kol šie netekdavo sąmonės. Tada užpila kibirą vandens sąmonę praradusiam ir imasi antrojo.

Po dviejų valandų mušimo prasidėjo tikra kruvinoji puota: atgaivinę kankinius ir pasivedę kiek toliau, ėmė gabalais pjaustyti kiekvieno kūną. Atpjauna raumenų gabalą ir laukia, gėrisi, kol nelaimingasis raitosi iš skausmo.

Kuklios dienos

Iš suimtųjų reikalavo pasakyti, kur partizanai, kur jų būstinė? Deja, suimtieji tikrai neturėjo jokių ryšių su partizanais ir nieko nežinojo. Klykė kankinamas vaikinas, šaukėsi Kristaus ir Marijos, aiškino nieko nežinąs. Jeigu būtų galėjęs savo kankintoją pamatyti iš šalies, gal butų neprašęs pribaigti Jėga atvaryta viso to siaubo žiūrėti moteris nualpo, pamačiusi karininką, atsiraičiusį iki alkūnių rankoves, visą aptaškytą aukų krauju.

Kai pavargęs jis užsirūkė ir sulenkė ranką, per alkūnę lašėjo kraujas.